Naujienos

Būkime laisvės sargybiniai

2011-01-18

Jau dvidešimt metų praėjo nuo tragiškųjų sausio įvykių, kai Kremliaus vadeivų pasiųsti tankai savo vikšrais traiškė niekuo nekaltus mūsų tautos sūnus ir dukras. Žuvo keturiolika pačių drąsiausių, tačiau kiek sužeistųjų, kurių vardus žino tik artimieji, kentė skausmą, ištvėrė sunkias operacijas ir dar šiandien daugeliui jų tebesopa tuomet padarytos žaizdos. Bet Lietuva tų drąsuolių ir visos tautos susitelkimu atsilaikė. Ji apgynė Laisvę...

Pagerbti žuvusiuosius bei prisiminti, kokia kaina buvo apginta Lietuvos Nepriklausomybė, penktadienio vakarą žmonės rinkosi į Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, kurioje ta intencija parapijos klebonas dekanas dr. Algis Genutis aukojo Šv. Mišias. Per pamokslą dvasininkas prisiminė, jog tą tragišką naktį, trečią valandą nakties jis kėlėsi iš patalo ir bažnyčios varpais skelbė Mažeikių parapijai apie gręsiantį Tėvynei pavojų.

Nė vienas geros valios žmogus tą naktį negalėjo ramiai miegoti. Vieni, prigludę prie televizorių ekranų ar radijo imtuvų, gaudė kiekvieną žinutę iš Vilniaus, kol žurnalistus, šautuvų buožėmis daužydami langus bei duris, iš studijų neišvaikė Maskvos kolaborantai. O kai prabilo radijo stotis iš Sitkūnų, visais keliais į Vilnių plūdo žmonės, kad apsaugotų Lietuvos širdį – Seimą bei kitus svarbiausius objektus.

„Tuomet žmonės ėjo ginti Laisvės. Prieš 20 metų jie aiškiai suvokė, kad Laisvė negali nei apauti, nei aprengti, nei panaikinti korupciją ar neteisybes. Jie ėjo iš idėjos....“– po Šv. Mišių į susispietusių prie traškančio laužo žmonių atmintį beldėsi renginio vedėja Loreta Bartkutė.

Savivaldybės meras Albinas Ežerskis didžiavosi mūsų beginkliais žmonėmis, kurie savo kūnu, tvirtai susikibusiomis rankomis sustabdė tankus, nors patiems grėsė didžiausias pavojus. Jis padėkojo mūsų policijos pareigūnams, kurie aktyviai dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose ir buvo deramai pasirengę užkirsti kelią bet kokioms provokacijoms.

„Tą tragišką naktį žmonės virpėjo ne dėl šalčio. Jie nerimavo dėl savo šeimos, artimųjų, dėl Lietuvos... Galbūt jaunoji karta, kuri neišgyveno tų tragiškų valandų, sunkiai įsivaizduoja, kokie svarbūs sausio įvykiai buvo Lietuvai ir visam pasauliui, tačiau jaunieji skautai, šauliai, nuolat dalyvaudami patriotiškumo akcijose, supranta, kokia kaina buvo apginta Laisvė. Mes esame laisvės sargybiniai,“ – įtikinamai kalbėjo Administracijos direktorius J. Gudauskas.

„Kiek čia mūsų susirinks, ar ateis jaunimo? Tačiau jau šventoriuje pamačiau daugybę žmonių, jų priėjo pilna bažnyčia. Džiaugiuosi, kad mes išlikome patriotai, mes niekur neišsivaikščiojom... Nors laikinai nuklystama ir už Atlanto ar išsibarstoma po Europą, visuomet norisi sugrįžti, kaip daugelis sugrįžo ir iš Sibiro platybių,“ – jautriai kalbėjo administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė. Ji pasidžiaugė, kad namų languose ankstų sausio 13-osios rytą sužibo žvakutės, simbolizavusios netektį ir skausmą, kad susitikdami gatvėse žmonės sveikinosi su švente – su apgintos Laisvės diena.

„Kas mes būtume be sausio 13-osios, be kaltės jausmo prieš žuvusiuosius? Gal minia, klaidžiojanti supermarketų platybėse?..“ – tarsi ieškojo atsakymo renginio vedėja L. Bartkutė. Skaudu, bet negalima pamiršti, jog dar šiandien, praėjus tiek metų nuo anų įvykių, atsiranda mankurtų, kurie tragiškomis dienomis ramiai sėdėję namuose prie televizoriaus, išdrįsta sakyti, jog ne už tokią Lietuvą, kokia yra šiandieną, kovota, kad savi šaudė į savus.

Bet turime pripažinti, kad ir patys esame kalti, jog lengvai į svarbiausius postus išsirenkame menkystas, kuriems pasirodyti televizoriaus ekrano šviesoje, pašokti ar padainuoti, tuščiais pliurpalais kiršinti tautą yra daug svarbiau nei dirbti naudingą Lietuvos klestėjimui darbą.

Aš iš arti Sporto rūmuose mačiau tuos didvyrius, kurie žuvo Sausio 13-ąją. Aš mačiau paskutines artimųjų atsisveikinimo akimirkas, motinų skruostais riedančias ašaras, sustingusius tėvų veidus. Jų skausmas buvo toks gilus, jog ir šiandien jiems sunku be jaudulio prisiminti tas akimirkas. Kas pasakys, koks būtų buvęs jų gyvenimo kelias? Tačiau viena aišku, jog savęs paaukojimą jie suprato kaip pareigą apginti Lietuvą.

Mūsų pareiga nuolat budėti Laisvės sargyboje.

 

Regina Čeidienė